Ar mes numetame svorio, kai pykomės?, Jonas Nainys: savo vaikus norėčiau auklėti kaip mama – kliaudamasis nuojauta | 13bsgc.lt

Ar mes numetame svorio, kai pykomės?, Cargado por

Pasiilgau tavęs. Jei atvirai, visada maniau, kad toji paskutinė akimirka, ta viso gyvenimo apžvalga — gan bauginantis reikalas. Mano mama pasakytų, kad kai kuriuos dalykus verčiau palaidoti ir užmiršti.

Pavyzdžiui, aš mielai užmirščiau metus, praleistus ketvirtoje klasėje akinių ir rožinių dantų plokštelių laikus ; o kas tau norėtų dar kartą išgyventi pirmąją dieną vidurinėje? Prie viso to dar pridėkite nuobodžias atostogas su šeima, beprasmes algebros pamokas, pilvo skausmus per menstruacijas ir niekam tikusius bučinius, kuriuos vos ištvėriau Kita vertus, tikrai neprieštaraučiau, jei tektų vėl išgyventi fantastiškiausias akimirkas: kai mokslo metų pradžioj per vakarėlį pirmą kartą pasibučiavau su Robiu Kokreinu ar mes numetame svorio pačiame šokių aikštelės vidury, kad visi pamatytų ir suprastų, jog mudu esame kartu; kai Lindsė, Elodė, Elė ir aš, prisigėrusios gegužės vidury, mėginome vaizduoti sniego angelus ir pievelėje prie Elės namų palikome savo kūnų dydžio įspaudus; savo šešioliktąjį gimtadienį, per kurį uždegėme šimtą žvakučių ir šokome ant stalo sodelyje už namo; Heloviną, kai mudvi su Lindse iškrėtėme Klarai Seus pokštą ir mus vijosi policininkai, o mes juokėmės taip, kad vos neapsivėmėm.

Tai įvykiai, kuriuos norėčiau prisiminti. Norėčiau, kad dėl tų įvykių prisimintų ir mane. Tačiau prieš pat mirtį aš negalvojau nei apie Robį, nei apie kurį nors kitą vaikiną. Neprisiminiau nė vieno pokšto, iškrėsto kartu su draugėmis. Negalvojau nei apie namiškius, nei apie savo kambario sienas, kurios ryto šviesoje ar mes numetame svorio kreminės spalvos, nei apie azalijas — kvapnų medaus ir cinamono mišinį, liepos vidury tvyrantį po mano langais.

Aš galvojau apie Vikę Halinan. Tiksliau, prisiminiau, kaip trečioje klasėje per fizinio lavinimo pamoką ruošiantis žaisti kvadratą Lindsė prieš visą klasę pareiškė nepriimsianti Vikės į savo komandą. Tuo metu mudvi su Lindsė dar nebuvome draugės, bet jau tada ji kalbėdavo labai juokingai. Ir aš juokiausi kartu su visais, o Vikės veidas pasidarė violetinis kaip audros debesies kraštas.

Štai ką prisiminiau paskutinę akimirką prieš pat mirtį, nors iš tikrųjų turėjo šmėstelėti visai kitos svarbios praeities akimirkos: dažų kvapas ir sportbačių girgždesys einant išblizgintomis grindimis; labai aptempti sintetiniai mano šortai ir juokas, aidintis didžiulėje patalpoje, lyg sporto salėje mūsų būtų buvę daugiau nei dvidešimt penki žmonės. O dabar štai — Vikės veidas.

Ar mes numetame svorio, kai pykomės?

Keisčiausia, kad šis įvykis buvo visai išgaravęs man iš galvos. Tai vienas iš tų prisiminimų, kurie nėra svarbūs, jeigu suprantate, ką turiu omeny. O ir pačiai Vikei šis nutikimas nebuvo itin nemalonus. Vaikai visada taip bendrauja tarpusavyje. Didelio čia daikto! Visada bus vienas, kuris šaipysis, ir visada — kitas, iš kurio bus šaipomasi. Kiek žinau, taip nutinka kiekvieną mielą dieną, bet kurioje mokykloje, kiekviename Amerikos mieste, turbūt ir visame pasaulyje.

Augant svarbiausia — išmokti atsidurti besijuokiančiųjų pusėje. Pirmiausia, Vikė nebuvo jokia storulė, o tik apskritaveidė ir su pilvuku, kurio, beje, neliko baigiantis ketvirtiems mokslo metams, be to, ji dar ir ūgtelėjo kokius aštuonis centimetrus. Ir netgi tapo Lindsės drauge.

Jiedvi kartu žaisdavo žolės riedulį ir sveikindavosi susitikusios mokyklos koridoriuje. Kartą pirmoje gimnazijos klasėje per vieną vakarėlį Vikė staiga prisiminė šį įvykį visos buvome jau gerai įkaušusios ir mes ilgai juokėmės, o Vikė kvatojo labiausiai, kol jos veidas tapo violetinis — beveik toks pat kaip kadaise sporto salėje.

Tai buvo pirmas keistas dalykas. Dar keisčiau buvo tai, kad mes kaip tik kalbėjomės apie paskutines akimirkas prieš mirtį. Tiksliai neprisimenu, kodėl užvedėme tokią kalbą, atmenu ar mes numetame svorio Elodės verkšlenimą — ji buvo nepatenkinta, kad automobilyje aš visad sėdžiu priekyje.

Elodė atsisakė užsisegti saugos diržą ir vis lindo priekin mėgindama pasiekti Lindsės iPodą, nors parinkti muziką šiaip jau priklausė man.

ar mes numetame svorio, kai pykomės?

Aš ėmiau dėstyti savo teoriją apie gražiausias gyvenimo akimirkas, prisimintinas prieš pat mirtį, ir tada visos puolėme svarstyti, kokios akimirkos tai galėtų būti. Lindsė, be abejonės, pasirinko tą momentą, kai sužinojo patinkanti Diukui, o Elė — ji kaip visada skundėsi, kad šalta ir kad numirs nuo plaučių uždegimo, — galų gale išstenėjo, jog mielai vėl išgyventų, ir ne vieną kartą, pirmojo bučinio su Metu Vaildu akimirką.

Mūsų tai nė trupučio nenustebino. Lindsė ir Elodė rūkė pravėrusios automobilio langus, ir pro plyšius vidun brovėsi ledinis lietus. Kelias buvo siauras ir vingiuotas, šalikelėse šokdinamos vėjo siūbavo nuplikusios juodos medžių šakos. Tai buvo Elės ir Meto, kuris ją metė rugsėjį, daina. Elė išvadino Elodę kale ir atsisegusi kai pykomės? diržą mėgino pasiekti iPodą. Lindsė pasiskundė, kad kažkas įrėmė alkūnę jai į kaklą.

Jai iš burnos iškrito cigaretė ir nuriedėjo po kojomis. Lindsė prapliupo keiktis ir puolė braukti nuo sėdynės žiežirbas. Elodė vis dar pykosi su Ele, o aš mėginau visas jas perrėkti — ėmiau kalbėti apie sniego angelus, kuriuos kadaise, vidury gegužės, visos vaizdavome. Padangos slystelėjo ant šlapio kelio. Automobilyje buvo baisiai prirūkyta — plonos lengvos dūmų sruogelės plūduriavo ore lyg vaiduokliai.

Staiga priešais kai pykomės? nežinia kas balta. Lindsė šūktelėjo, tik aš nesupratau ką, lyg ir sitas ar šitas, ar saitas, automobilis nuslydo nuo kelio ir nudardėjo žemyn į miško tankmę.

Ar mes numetame svorio, kai pykomės?. Mucho más que documentos.

Išgirdau šaižų garsą — metalas brūžinosi į metalą, dužo stiklai, automobilis sulinko perpus, paskui užuodžiau dūmus. Paskutinė mintis buvo: ar Lindsei pavyko užgesinti cigaretę? Ir tada iš praeities išniro Vikės Halinan veidas. Išgirdau aplink aidint juoką, paskui jis virto klyksmu.

ar mes numetame svorio, kai pykomės?

Ir viskas. Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos deginimas dešimtimis vienetų riebalų nematai šešėlių ten, kur jų kai pykomės? jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim aš su jais nė atsisveikinau.

Kai pykomės? tu būtum aš, pabustum septynios minutės ir keturiasdešimt septynios sekundės prieš užsukant geriausiai draugei, kuri ketina paimti tave iš namų.

ar mes numetame svorio, kai pykomės?

Tu būtum taip įnikusi į skaičiavimus, kiek rožių gausi per Valentino dieną, jog vos spėtum įšokti į drabužius, išsivalyti dantis, tu melstumeisi, kad tik kosmetika tebegulėtų rankinėje, mat tada galėsi pasidažyti automobilyje pakeliui į mokyklą. Jeigu tu būtum aš, paskutinė tavo diena prasidėtų štai taip Tai šūkauja Lindsė. Kiekvieną dieną, šeštą valandą penkiasdešimt penkios minutės, ji atvažiavusi manęs papypsėdavo tiesiai kai pykomės? langais, bet prieš kelias savaites mano mama ją aprėkė ir Kai pykomės?

sugalvojo štai tokią išeitį. Paskutinę sekundę man už rankovės trukteli Izė, aštuonmetė sesutė. Staigiai atsisuku į ją. Turbūt Izė turi specialų mažųjų sesučių radarą, kuris įsijungia tada, kai aš užsiėmusi, kai vėluoju ar kalbu telefonu su savo vaikinu. Sesė mane gaišina kaip tik tokiomis akimirkomis. Tiksliau: Pamilsai pilstines.

Nors dėl šveplavimo iš jos šaiposi visi bendraklasiai, Izė nė už ką nenori eiti pas logopedą. Atšauna, esą jai patinka taip kalbėti. Čiumpu Izės man atkištas kašmyro pirštines. Izė turbūt jau spėjo išteplioti jas žemės riešutų sviestu, nes nuolat gramdo kokį stiklainį.

Izė kvailai sukrizena. Stumteliu ją vidun ir užtrenkiu duris. Jeigu tik leisčiau, sesė visą dieną sekiotų paskui tarsi šunytis.

Jonas Nainys: savo vaikus norėčiau auklėti kaip mama – kliaudamasis nuojauta

Kai pagaliau pavyksta išeiti iš namų, pamatau Lindsę, alkūne atsirėmusią į nuleistą tanko langą. Tanku mes vadiname jos automobilį — didžiulį sidabrinį Range Rover.

Iš mūsų keturių savo automobilius turi tik Lindsė ir Elė. Šioji — mažytę juodą Jetta, kurią mes praminėme Mažule. Aš kartais iš mamos pasiskolinu Accord, o vargšelei Elodei lieka tenkintis gelsvai rudu, vos riedančiu tėvo Ford Taurus.

Lauke tvyro ramybė, tik baisiai šalta. Dangus — nuostabus, šviesiai žydros spalvos. Ką tik patekėjusi saulė atrodo sugeibusi ir blanki, lyg būtų išskydusi po visą horizontą ir dabar tingėtų vėl susisukti į kamuolį. Pranešama, kad vėliau kils audra, bet nežinia, kaip ten bus. Atsisėdu priekyje šalia Lindsės.

Toji jau spėjo užsirūkyti ir dabar cigarete parodo į kavos puodelį, pirktą Dunkiri Donuts kavinėje. Išsukdama iš kiemo Lindsė žvilgteli į mane. Lindsė linkteli, padėkoja už komplimentą. Iš tikrųjų mūsų sijonai visiškai vienodi. Yra tik dvi dienos metuose, kai Lindsė, Elė, Elodė ir aš tyčia vilkime taip pat. Taip būna Mokyklinės dvasios pakėlimo savaitę — per Pižamos dieną prieš ar mes numetame svorio Kalėdas visos nusipirkome vienodus Victorias Secret komplektėlius ir per Valentino dieną.

Tris valandas sugaišome prekybos centre rinkdamosi tarp rožinės ir raudonos spalvų mat Lindsė nekenčia rožinės, o Elė rengiasi vien tik rožiniais drabužiaiso galiausiai, Nordstorm parduotuvėje pasiraususios nupigintų prekių dėžėje, išsirinkome po juodą trumpą sijonuką ir po raudoną berankovę trikotažinę palaidinukę baltu kailiuku puoštais kraštais. Kaip minėjau, tai — vienintelės dienos, kai tyčia rengiamės vienodai.

Po teisybei, mūsų mokykloje, Tomo Džefersono vidurinėje, visi mokiniai atrodo panašiai. Oficialios uniformos nėra, nes mokykla valstybinė, bet devyni iš dešimties moksleivių mūvi Seven džinsais, avi pilkais New Balance sportbačiais, vilki baltais marškinėliais ir spalvotais North Face džemperiais. Ar vaikinas, ar mergina, drabužiai tokie pat, na, tik merginų džinsai labiau aptempti, ir dar mes kasdien džiovintuvu sausiname plaukus. Čia — Konektikutas, čia svarbiausia neišsiskirti iš minios.

Tačiau tai nereiškia, kad mūsų vidurinėje nėra keistuolių. Yra, numesti svorio karas ir tie keistuoliai visi vienodi. Mudvi su Lindsė kartais kuriame pabėgimo planus: štai baigsime mokyklą, nulėksime į Niujorką ir apsistosime pas vieną tatuiruočių meistrą, Lindsės įbrolio pažįstamą, įsikursime jo bute viršutiniame aukšte.

Bet, jei atvirai, man patinka gyventi Ridževju miestelyje. Čia daug ramiau. Turbūt suprantate, ką turiu omeny. Pasilenkiu prie veidrodėlio ir mėginu pasidažyti blakstienas neišsibadydama akių. Lindsė niekada nebuvo atidi vairuotoja. Ji linkusi energingai sukioti vairą, staigiai stabdyti, o paskui iki pat galo nuspausti greičio pedalą.

Dabar aš turiu merginą, kaip gėrimą

Ji prašoka pro vieną Stop ženklą ir taip staigiai sustoja prie kito, kad aš vos nenusisuku sprando. Nuo mokslo metų pradžios jie jau buvo išsiskyrę trylika kartų — tikri rekordininkai. Su Robiu Kokreinu susitikinėju nuo spalio, bet įsimylėjau jį dar šeštoje klasėj, tik anuomet tas kietuolis nekreipė į mane dėmesio.

Robis — mano pirmoji meilė, na, bent jau pirma rimta meilė. Kartą trečioje klasėje pabučiavau Kentą Makfalerį, bet tai nesiskaito.

  • Aš esu apsėstas svorio metimo
  • Kas yra dvigubas blokavimas su alkoholizmu Vitaminai alkoholizmui Kaip susirasti merginą?

Tiesiog tąkart mudu apsimainėme žiedais: pasidarėme juos iš pienių ir apsimetėme esą vyras ir žmona. Kiekvienais metais prieš Valentino dieną moksleivių taryba prie sporto salės pastato rožių kioską. Už du dolerius galima draugui nusiųsti meilės siuntinuką — rožę su prisegtu laiškeliu; Valentino dieną tuos siuntinėlius išnešioja amūrai žemesniųjų klasių moksleivės, kurios nori būti pastebėtos vyresnių vaikinų.

Mūsų mokykloje labai svarbu, kiek rožių gausi. Pagal tai sužinai, esi populiari ar ne. Jei gauni mažiau nei dešimt rožių — blogas ženklas, o jeigu ne daugiau kaip penkias, būni tiesiog pažeminta, vadinasi, arba esi negraži, arba tavęs niekas nepažįsta. O gal ir tai, ir tai. Todėl kartais moksleiviai susirenka kitų išmestas rožes ir prideda prie savųjų.

ar mes numetame svorio, kai pykomės?

Bet visi kaipmat pastebi apgaulę. Šiandien — svarbi diena. Įšventinimo naktis. Gūžteliu pečiais, nusisuku į langą ir stebiu, kaip nuo mano kvėpavimo aprasoja stiklas. Šį savaitgalį Robio tėvai išvažiuoja.

Ar mes numetame svorio, kai pykomės?, Cargado por

Prieš keletą savaičių jis paklausė manęs, ar nenorėčiau ar mes numetame svorio pas jį visos nakties. Išsyk supratau, ką turi omeny: ar noriu su juo pasimylėti.

Keletą kartų mudu jau buvom prie to priartėję, bet tai nutikdavo arba ant Robio tėvo BMW užpakalinės sėdynės, arba pas ką nors rūsyje, arba pas mane namie, svetainėje.

Mano tėvai miegodavo viršuje, todėl jausdavausi labai nesmagiai. Tad kai Robis pakvietė nakvoti pas jį, sutikau nė nesvarstydama.

Lindsė garsiai purkšteli ir delnu trinkteli per vairą. Gal juokauji? Mažytė mergytė užaugo, taip? Taip nutinka visada, kai susigėstu. Ir nepadeda jokie Konektikuto dermatologai, kremai ar pudros. Kai buvau jaunesnė, vaikai dainuodavo: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais?

Tai juk Same Kingston! Papurtau galvą ir nuvalau aprasojusį stiklą. Už lango viskas tviska, kai pykomės? būtų apipurkšta laku. Turbūt prieš tris mėnesius, ar ne? Viskas bus gerai.

Svarbi informacija